Pagrindinis puslapisVatikano radijas
Vatikano radijas   
Kitos kalbos  

     Pagrindinis puslapis > Bažnyčia  >  2014-08-23 12:48:00
A+ A- print this page



Dvidešimtasis eilinis sekmadienis



Jėzus pasitraukė į Tyro ir Sidono sritį. Ir štai iš ano krašto atėjo viena moteris kananietė ir šaukė: „Pasigailėk manęs, Viešpatie, Dovydo Sūnau! Mano dukterį baisiai kankina demonas!“ Bet Jėzus neatsiliepė. Tuomet priėjo mokiniai ir ėmė jį prašyti: „Išklausyk ją, nes ji sekioja iš paskos šaukdama!“ Jėzus tarė: „Aš esu siųstas tik pas pražuvusias Izraelio namų avis“. Tada moteris pribėgusi puolė ant žemės, maldaudama: „Viešpatie, padėk man!“ Jis atsakė: „Nedera imti vaikų duoną ir mesti šunyčiams“. O ji sako: „Taip, Viešpatie, bet ir šunyčiai ėda trupinius, nukritusius nuo šeimininko stalo“. Tuomet Jėzus tarė jai: „O moterie, didis tavo tikėjimas! Tebūnie tau, kaip prašai“. Ir tą pačią valandą jos duktė pasveiko. (Mt 15,21-28)

VIETA DIEVO ŠIRDYJE

Kanaanietė moteris, apie kurios susitikimą su Jėzumi pasakoja šio sekmadienio Mišių Evangelija, yra vienas iš pačių simpatiškiausių personažų, su kuriais susiduriame Šventojo Rašto puslapiuose. Ji parodo mums visiems patį galingiausią instrumentą, galintį pakeisti gyvenimą. Tai nėra, kaip kai kam gali atrodyti, išmąstytos idėjos ar moksliniai traktatai, bet tarpusavio susitikimas. Visuomet, kai žmonės skundžiasi, kad pasaulis nesikeičia į gerąją pusę, o, jei keičiasi, tai labai mažai, reiškia, kad mes arba nemokame susitikti ir kalbėtis tarpusavyje, arba mūsų susitikimai yra nevykę, o mes nemokame priimti ir įvertinti kito žmogaus atnešamos dovanos.

Jėzų būtų galima pavadinti susitikimų žmogumi, nes Jis nuolat bendravo su žmonėmis, dalijosi savo atnešta išmintimi, uždegdavo žmonių širdis ir pats klausydavosi jų. Taip atsitiko ir tą dieną, kai kito krašto gyventoja, išpažįstanti visiškai kitą religiją, prabilo į Jėzaus, pradžioje aiškiai išsakiusio žydų tautos pažiūrą į svetimšalę, širdį. Žinoma, taip nebuvo, tačiau tam tikra prasme mes galime kalbėti apie savotišką „atsivertimą“: pokalbis išeina už siaurų vienos tautos ribų. Alksta ir skausmą kenčia bet kurios tautos vaikai: Izraelyje, Kanaane, Tyre ir Sidone… badas yra vienodas ir skausmas toks pat, tokia pat ir visų motinų meilė. Kanaanietė savo nuolankiais žodžiais tarsi sakytų Jėzui: „Tu nesi atėjęs vien tik pas Izraelio žmones, bet esi viso pasaulio Ganytojas, pašalinantis bet kokį skausmą.“

Į Mokytojo ir kanaanietės pokalbį įsikišo ir apaštalai: „Išklausyk ją, nes ji sekioja iš paskos rėkdama!“ Vis dėlto Jėzaus atsakymas buvo kur kas kategoriškesnis ir aštresnis: „Aš esu siųstas tik pas pražuvusias Izraelio namų avis“. Kai moteris nesiliovė maldavusi, Viešpats ištarė dar kietesnius žodžius: „Nedera imti vaikų duoną ir mesti šunyčiams“. Tie žodžiai buvo paremti žydų tradicija, kuri pagonis vadindavo „šunimis“. Kaip tik tada nuskambėjo genialus moters atsakymas: „Taip, Viešpatie, bet ir šunyčiai ėda trupinius, nukritusius nuo šeimininko stalo“. Dievo karalystėje nėra vaikų ir svetimųjų, nėra žmonių ir šunų. Yra tik tie, kuriuos reikia pasotinti, yra žmonių, kurie kitaip meldžiasi Dievui.

Neveltui Išganytojas šiuos moters žodžius įvertino nepaprastu pagyrimu: „Moterie, didis tavo tikėjimas!“ Ji, kuri nelanko žydų šventyklos, meldžiasi kitam dievui, Jėzaus akyse yra didelio tikėjimo žmogus. Šis tikėjimas pagrįstas kanaanietės įsitikinimu, kad Dievo širdyje nėra skirstymo į vaikus ir šunis, kad Jis atjaučia kiekvieno vaiko skausmą, kad vaiko kančia svarbesnė už išpažįstamą religiją. Nėra teologų tikėjimo, o tik kenčiančių ir pergyvenančių dėl savo vaikų motinų tikėjimas. Jos pažįsta Dievą iš vidaus, geriau, nei bet kas kitas suvokia Jo meilę. Jos žino, kad Dievas yra laimingas, matydamas bet kurią motina, kuri laiminga apsikabina savo išgijusį vaiką.

Šis susitikimas Tyro ir Sidono pasienyje, pradžioje kietas, o paskui vis giedresnis dialogas mums išsako visų laikų svajonę apie pasaulį, kaip vienus didelius namus, kur visiems pakanka duonos, kur kiekvienas žino, jog yra mylimas Dievo vaikas. Tai namai, kuriuose niekas, net ir šunyčiai, nebealksta, kur niekas nesidalija į saviškius ir svetimuosius, kur kiekvienas mokosi gėrio iš kito. Tai svajonė, kuri gyva Dievo ir kiekvienoje geroje širdyje.

Juk Dievas pradžioje tokį pasaulį sukūrė …

(Mons. Adolfas Grušas)




Pasidalink






Apie mus Laidų tvarkaraštis Retransliacijos Lietuvoje Rašyk redakcijai Vatikano radijo reklama Nuorodos Šventasis Sostas Vatikano Miesto Valstybė Popiežiaus liturginės apeigos
All the contents on this site are copyrighted ©. Webmaster / Credits / Legal conditions / Advertising