Pagrindinis puslapisVatikano radijas
Vatikano radijas   
Kitos kalbos  

     Pagrindinis puslapis > Bažnyčia  >  2014-08-23 12:48:47
A+ A- print this page



Dvidešimt pirmasis eilinis sekmadienis



Atėjęs į Pilypo Cezarėjos apylinkes, Jėzus paklausė mokinius: „Kuo žmonės laiko Žmogaus Sūnų?“ Jie atsakė: „Vieni Jonu Krikštytoju, kiti Eliju, kiti Jeremiju ar dar kuriuo iš pranašų“. Jis vėl paklausė: „O kuo jūs mane laikote?“ Tada Simonas Petras atsakė: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!“ Jėzus jam tarė: „Palaimintas tu, Simonai, Jonos sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje. Ir aš tau sakau: tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės. Tau duosiu dangaus karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje“. Tuomet jis griežtai įsakė savo mokiniams niekam neskelbti, kad jis yra Mesijas. (Mt 16, 13–20)

DIEVO VAIKAI (mons. Adolfas Grušas)

Šio sekmadienio Mišių Evangelijoje aprašomi įvykiai mums pasakoja apie esminį momentą Bažnyčios istorijoje, nors, žiūrint formaliai, tuo metu Bažnyčia dar neegzistavo. Tą dieną Jėzaus pasiuntinybę žemėje patvirtino, pripažino ir priėmė žmogus. Mes, išpaikinti dabartinių diplomatinių vingrybių, galėtume pasakyti, kad šį aktą visos žmonijos vardu atliko apaštalas Simonas, kurį nuo tada pats Jėzus pavadino Petru – Uola.

Šis, iš vienos pusės iškilmingas, o iš kitos – jaudinantis pokalbis parodo, kaip nuosekliai su žmogumi elgiasi Dievas, kaip jis skaitosi su žmogaus laisve ir nuomone. Mes gal ir ne visuomet tai aiškiai suvokiame, tačiau Viešpats nenori mums nieko primesti jėga, nenori nieko daryti be mūsų arba už mūsų nugaros. Dievas visuomet laukia mūsų sutikimo, žmogaus bendradarbiavimo ir pagalbos.

Taip ir tą dieną Pilypo Cezarėjos apylinkėse Jėzus savo mokinių asmenyje paklausė žmonių, ar jie jau yra pasirengę bendradarbiauti su Dievu, ar yra pasirengę gyventi tikėjimu. Be tikėjimo, arba, kitaip sakant, be Jėzaus dievystės pripažinimo, be pasitikėjimo ir paklusnumo Jam išganymas būtų buvęs neįmanomas. Kaip tik todėl toks svarbus buvo mokinių atsakymas į Mokytojo klausimą: „O kuo jūs mane laikote?“

Tiesa, prieš užduodamas šį klausimą Jėzus atliko nedidelę apklausą: „Kuo mane laiko žmonės?“ Atsakymai buvo labai įvairūs, netgi keisti, tačiau visuose juose buvo kai kas bendro: juose buvo koks nors sensacijos elementas arba bent jau jos lūkesčiai, susiję su ateities viltimis. Žydams Jono Krikštytojo, Elijo, Jeremijo asmenybės buvo susijusios su Dievo pažadėtu išgelbėjimu, bausme pagonims ir Izraelio išaukštinimu. Jie išganymą matė kaip laimingą žemiškąjį gyvenimą, išreikštą pasaulietine valdžia, turtu ir laime. Deja, šios svajonės nesiderino su Dievo planu, ir tokiomis viltimis Jėzus negalėjo paremti savo pasiuntinybės…

Todėl, išgirdęs Simono atsakymą: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!“, Jėzus tai priėmė su džiaugsmu, netgi su entuziazmu. Tai buvo tikėjimo įkvėpti žodžiai, kurie gimė ne iš žmogiškų išskaičiavimų ir lūkesčių, bet iš pasitikėjimo Dievu, įsitikinimo kad Dievas myli žmogų, yra ištikimas savo pažadams. Drauge tai buvo ir aiškus Jėzaus dieviškumo paliudijimas. Viešpačiui buvo reikalingas kaip tik toks tikėjimas: asmeninis, laisvas nuo prietarų, paskalų ir politinio suinteresuotumo. Tik toks tikėjimas galėjo tapti Bažnyčios gyvenimo pagrindu.

Bažnyčia šiuo tikėjimu remiasi iki šiol. Istorijos bėgyje buvo mėginama kurti įvairias su Jėzumi susijusias teorijas ir naujai, kartais pačiu keisčiausiu būdu, atpasakoti Jo gyvenimą, tačiau Bažnyčia visuomet laikėsi Petro atsakymo, nes tik šį atsakymą patvirtino pats Jėzus. Drauge pats Petras tapo Bažnyčios pamatu. Be Petro ir jo tikėjimo nėra Bažnyčios. Taip norėjo pats Išganytojas.

Drauge susiduriame su dar vienu Jėzaus troškimu: kad mūsų dabartinis tikėjimas išaugtų iš Petro tikėjimo, tačiau tai būtų gyvas ir autentiškas tikėjimas, kuris ne tik atkurtų, bet ir kurtų žmogaus gyvenimą. Mes priimame Petro liudijimą, suvokdami, kad mūsų tikėjimo Šaltinis ir Davėjas yra pats Dievas. Iš mūsų tikėjimo gyvos patirties, Dievo pajautimo savo gyvenime, maldos, vidinio ryšio su Juo gimsta ir mūsų asmeninis atsakymas. Tai neturi būti tik atkartojimas to, ką apie Jėzų pasakė apaštalas Petras ar kalba kiti žmonės, bet mūsų aiškus, sąmoningas ir asmeninis sprendimas.

Mums nepakanka didžiuotis savo tėvų tikėjimu. Juo galime remtis, semtis sau įkvėpimo, bet mūsų tikėjimas – tai nuolatinis atsakymas Jėzui į klausimą: „Pasakyk, kas aš esu tau?“

Dievas neturi anūkų,- vien tik vaikus. Vaikus, kurie Juo tiki ir be galo pasitiki. Galbūt ir mes turime teisę jais vadintis?…




Pasidalink






Apie mus Laidų tvarkaraštis Retransliacijos Lietuvoje Rašyk redakcijai Vatikano radijo reklama Nuorodos Šventasis Sostas Vatikano Miesto Valstybė Popiežiaus liturginės apeigos
All the contents on this site are copyrighted ©. Webmaster / Credits / Legal conditions / Advertising