Zimbabvė atsisako Pietų Afrikos Respublikos Bažnyčios humanitarinės paramos.

Zimbabvės valdžia atsisako priimti humanitarinę pagalbą, kurią Pietų Afrikos Bažnyčia bei kelios humanitarinės organizacijos siunčia žmonėms, likusiems be pastogės Zimbabvės valdžios įsakymu pradėjus griauti sostinės Hararės priemiesčių lūšnynus. Oficiali atsisakymo priežastis, kurią pateikė Zimbabvės valdžia, yra ta, kad iš Pietų Afrikos siunčiamas maistas yra genetiškai modifikuotas. Iš tiesų gi tikroji priežastis yra senojo Zimbabvės prezidento Roberto Mugabės įžeistos ambicijos. Pastaruoju metu pradėtą lūšnynų griovimo politiką labai smarkiai kritikavo tiek vietinė Bažnyčia, tiek ir kiti Afrikos ganytojai, ypač Pietų Afrikos Respublikos vyskupai, o taip pat afrikietiškos ir kitų žemynų žmogaus teisių gynimo organizacijos.

Anksčiau pavyzdžiu kitoms Afrikos šalims buvusi Zimbabvė, šiuo metu išgyvena gilią politinę, socialinę ir ekonominę krizę, kurios priežastis yra vis labiau kontroversiška figūra tampantis šalies prezidentas.

Buvusi britų kolonija Rodezija, vėliau pakeitusi pavadinimą ir tapusi Zimbabve, šiuo metu yra viena vargingiausių Afrikos šalių. 70 procentų Zimbabvės gyventojų neturi darbo, o metinė infliacija siekia 600 procentų. Tačiau bene didžiausia Zimbabvės problema yra valdžios stagnacija ir naujo afrikietiško nacionalizmo tendencijas įkūnijantis šalies prezidentas Robert Mugabe, kuriam jau 81 metai amžiaus ir kuris šalį valdo nuo 1980 metų, tai yra penkias kadencijas po penkerius metus. Kai buvo skelbiama nepriklausomybė, Mugabe buvo laikomas pokolonijnės Afrikos didvyriu. Jo nuosaikią pereinamo laikotarpio politiką palankiai vertino ir kaimynai afrikiečiai, ir tarptautinės bendruomenės vadovai. Vėliau, paskutiniame dvidešimtojo amžiaus dešimtmetyje, viskas pasikeitė, Mugabe pradėjo koncentruoti savo rankose vis didesnę valdžią, pradėjo populistinę prieš baltaodžius britų kilmės gyventojus nukreiptą vadinamąją žemės reformą, kuri praktiškai reiškė stambių ūkių naikinimą, nemokant jų savininkams jokių kompensacijų ir atimant iš jų pilietines teises. Nevykęs kolonializmo palikimo šalinimas sugriovė šalies ekonomiką ir socialinę ramybę. Anksčiau Afrikos aruodu vadinta Zimbabvė šiandien badauja. O iš pradžių daug žadėjęs taikus perėjimas iš kolonializmo į laisvę, virto vienvaldžio seno prezidento diktatūra, netoleruojančia jokios opozicijos – nei politinės, nei žiniasklaidinės. Pats prietaringiausias pastarojo meto prezidento Mugabės sprendimas yra vadinamoji sostinės valymo ir gražinimo politika. Griaunami ištisi priemiesčių lūšnynų rajonai visai nekreipiant dėmesio į tai, kad 700 tūkstančių žmonių lieka be pastogės.