Paskelbta nauja Benedikto XVI enciklika „Spe salvi“ – „Išgelbėti viltimi“
Penktadienį, 11 valandą, popiežius Benediktas XVI Vatikano Apaštališkųjų rūmų bibliotekoje
pasirašė savo antrąją encikliką, prasidedančią apaštalo šv. Pauliaus laiško Romiečiams
žodžiais: „Spe Salvi facti sumus“ – „Esame išgelbėti viltimi“.
Išganymas, pasak
krikščionių tikėjimo, nėra tik paprastas faktas. Išganymas mums duotas vilties pavidalu;
patikimos vilties, kurios dėka mes veržiamės į priekį, sugebame pakelti gyvenimo sunkumus.
Dėl to, pagrindinis krikščionių bruožas yra tas, jog jie turi ateitį. Krikščionys
žino, kad jų gyvenimas nesibaigs nebūtimi ir tuštuma. Krikščioniška žinia yra ne tik
„informacija“, bet ji yra „transformuojanti“ žinia, ji veikia ir keičia žmogaus gyvenimą.
Vis
dėlto, Jėzus neskelbė socialinės – revoliucinės naujienos, kaip jo bendraamžiai Spartakas
ar Barabas. Kristaus paskelbtos naujienos esmės glūdi tame, kad mūsų tikslas yra gyvenimas
su Dievu ir į šitą tikslą mus vedanti viltis mums padeda įveikti visus, net ir pačius
didžiausius sunkumus. Kristus mus išvaduoja iš vergavimo pasauliui. Kristaus dėka
mes galime pakilti aukščiau materijos ir evoliucijos dėsnių.
Pasak Popiežiaus,
šiuo metu pasaulyje konstatuojama tikėjimo krizė, visų pirma yra vilties krizė. Žmonės
atmeta tikėjimą, nes jie netrokšta amžinybės. Žmonės mano, jog vien mokslo ir technikos
pažangos dėka prarastą rojų įmanoma sukurti dabartiniame gyvenime. Moderniaisiais
laikais viltį pakeitė tikėjimas pažanga, kuris savo ruožtu remiasi laisve ir protu
– dviem kolonomis, ant kurių tikimasi sukurti tobulą žmonių bendruomenę. Du pagrindiniai
šitaip suprantamo tikėjimo geresne žmonijos ateitimi įgyvendinimo etapai buvo iliuminizmo
ir marksizmo inspiruotos revoliucijos. Tačiau jei Prancūzų revoliucija privertė Europą
iš naujo permąstyti proto ir laisvė santykius, tai marksizmas po savęs paliko siaubingą
tuštumą. Pagrindinė Markso klaida buvo ta, kad jis paprasčiausiai užmiršo žmogų ir
jo laisvę. Jokia išorinė struktūra negali žmogaus išganyti. Žmogų gali išganyti tik
besąlygišką ir absoliuti meilė.
Kaip susigražinti viltį? Kur jos išmokti? Popiežius
nurodo keturias vilties ugdymo sferas. Visų pirma tai malda. Kai nieks manęs negirdi,
Dievas mane dar girdi. Kai nieks man negali padėti, Dievas man gali padėti. Tai komunistų
kalėjimus iškentėjusio vietnamiečio kardinolo Van Thuano liudijimas. Kartu su malda,
viltį stiprina ir konkretus veikimas kitų labui. Nes juk viltis niekada nesiriboja
tik vienu individu. Jei trokštame ir siekiame geresnio pasaulio, jo trokštame ir siekiame
ne sau vieniems, bet visiems. Taip pat ir kančia ugdo viltį. Ne bėgimas nuo kančios
gydo žmogų, bet drąsi akistata su ja. Žiauri ir nežmoniška yra ta visuomenė, kuri
nepriima į savo gretas kenčiančiųjų, kuri apsimeta, kad jų nėra. Galiausia svarbi
vilties mokykla yra tikėjimas Dievo teismu. Mes tikime ir viliamės, jog ateis atpildo
laikas, jog dabartinio pasaulio neteisingumai vieną dieną pasibaigs. Mūsų viltinį
stiprina ir tai, jog paskutiniame teisme Dievas bus mums ir teisėjas, ir advokatas.
(jm)