Marija, Gailestingumo Motina

Prie Jėzaus kryžiaus stovėjo jo motina, jo motinos sesuo, Marija Klopienė ir Marija Magdalietė. Pamatęs stovinčius motiną ir mylimąjį mokinį, Jėzus tarė motinai: „Moterie, štai tavo sūnus!“ Paskui tarė mokiniui: „Štai tavo motina!“ Ir nuo tos valandos mokinys pasiėmė ją pas save. (Jn 19, 25-27)

KANČIOS MOTINA

Kančia yra viena iš didžiausių pasaulio paslapčių ir trenka pripažinti, jog bet kokie mėginimai atskleisti ją paprastai baigiasi visiška nesėkme.

Galime uždavinėti klausimus, galime maištauti ir piktžodžiauti, tačiau visa tai pasirodo esą nenaudinga. Kiekvienam mūsų kentėjimų paslaptis lieka tarsi gyvenimo palydovė, neišvengiama ir drauge skaudi, o ypač tuomet, kai kenčiame nekaltai ir nepelnytai.

Tai suvokiant, galime padaryti vieną išvadą: kančios visiškai išvengti neįmanoma. Kančia neaplenkė netgi Kristaus, Įsikūnijusio Dievo Sūnaus, jos neišvengė ir Švenčiausioji Dievo Motina, todėl kančia yra neatsiejamai susieta ir su kiekvieno mūsų gyvenimu. Tenka ją pakelti, o kartais pragyventi ilgus metus, todėl mes galime mokytis kentėti.

Neveltui šiandien, minint Švenčiausiosios Mergelės Marijos, Gailestingumo Motinos, iškilmę, Bažnyčia mums siūlo prisiminti po kryžiumi stovinčią Dievo Motiną.

Iš tikrųjų visas Marijos gyvenimas buvo susijęs su įvairiais išgyvenimais ir kentėjimais. Juozapo nesugebėjimas suprasti ir atjausti, vargas, gimus Išganytojui, pabėgimas nuo Erodo, suvokiant, jog dėl jos kenčia Betliejuje išžudytų vaikų motinos. Vėliau sekė baimė ir nerimas, ieškant šventykloje pasilikusio dvylikamečio Jėzaus, Juozapo mirtis, atsisveikinimas su Sūnumi, išeinančiu mokyti žmonių, žinios apie jam gresiantį pavojų, kryžiaus kelias ir Golgota…

Visa tai dvasios kentėjimų kelias, tai Motinos, pergyvenančios dėl savo Sūnaus, kančia. Marija gali būti mūsų Mokytoja, kalbanti apie kančios kelią, nes jos gyvenimas toks panašus į mūsų.

Tiesa, mums sunku susitaikyti su kančia. Tokiais atvejais jaučiamės Dievo nuskriausti ir, galbūt, šaukiame: „Tu paprasčiausiai nesupranti manęs!“

Tikriausiai per amžius daug žmonių panašiai priekaištavo Dievui, ir Jam neliko nieko kito, kaip pačiam tapti Žmogumi. Tai buvo tarsi atsakas į žmonių priekaištus,. Kuomet jie sakė, jog Dievas negali atjausti žmogaus ir jo vargų.

Taigi, Kristus atėjo į pasaulį, tačiau ir vėl susidūrėme su savotiška paslaptimi, kodėl mūsų išganymui Viešpats pasirinko kančios kelią. Juk Jis galėjo paprasčiausiai žmonėms viską dovanoti…

Tačiau Viešpats pasirinko kryžiaus kelią, kad parodytų visiems kančios vertę ir didybę. Jis taip pat išsirinko Mariją, kuri tyliai pakėlė kančią per visą savo gyvenimą.

Deja, dauguma iš mūsų nėra pasiruošę tokiam tyliam kentėjimui. Mes mėginame ieškoti atsakymo, trokštame tuojau pat žinoti, skubame garsiai išrėkti visa tai, ką esame priversti iškęsti. Tuo tarpu labai pasitarnautume sau ir artimui, jei pamėgintume išgirsti patys save arba stengtumės būti su kitais, kai šie kenčia.

Visi trokštame supratimo ir priėmimo, ir kuomet kas nors mūsų klausosi, atrodo, jog išgirstame savo pačių troškimus, o tada į mūsų širdį ateina ir supratimas, kodėl reikalinga toji tyla.

Mirdamas ant kryžiaus Jėzus buvo be galo dėkingas savo Motinai ir saujelei ištikimųjų, stovinčių po kryžiumi. Jie stovėjo ir tylėjo, bet jie buvo ten. Jėzus žinojo, kad kančia yra tokia paslaptis, kurią galima suvokti tik susimąstymo ir vilties tyloje.

Kaip tik todėl, minint Gailestingumo Motiną ir prisimename jos buvimą su mumis. Nuo tada, kai Išganytojas apaštalo Jono asmenyje pavedė savo Motinai visą žmoniją, ji nuolat yra su mumis, tyli, viltinga ir kalbanti pasauliui apie gailestingumą… (Mons. Adolfas Grušas)