Vyskupas di Falco Leandri. Internetas leidžia sutikti gyvąją Bažnyčią.

Lapkričio viduryje Vatikane vyko simpoziumas apie „Interneto kultūrą ir Bažnyčios komunikaciją“, surengtas Europos vyskupų tarybos komisijos komunikacijos priemonėms. Prancūzų vyskupas Jean-Michel di Falco Leandri skaitė išsamų pranešimą, kuriame kritiškai pažvelgė į Bažnyčios naudojimosi internetu klausimus. Pateikiame jo pastabų santrauką.

Pasak vyskupo, internetas keičia visuomenę. Tai tarsi nauja kopernikiška revoliucija, keičianti asmenų santykį su pasauliu. Neišvengiamai internetas keičia pačią Bažnyčią, jos būdą veikti ir liudyti, Bažnyčios supratimo būdą iš visuomenės pusės.

Kaip Bažnyčiai būti Kristaus liudytoja internete, kuris metaforiškai vadinamas „šeštuoju kontinentu“? Šis kontinentas turi savo savybes, savo taisykles, savo kalbą: žodžių ir frazių trumpinius, nuotraukas, šypsenėles. Reikia išmanyti šią kalbą, jei norima komunikuoti internete. Panašiai kaip misionieriai, prieš išvykdami į tolimus kraštus, studijuodavo jų kultūrą ir kalbą, taip ir internete kontinente veikiantys krikščionys turi išmanyti vietines taisykles.

Vyresnės Bažnyčios tikinčiųjų kartos yra pripratusios prie rašytinio teksto, ilgų ir išsamių argumentacijų, storų bylų, knygų. Tuo tarpu interneto kalba yra trumpa, spontaniška, emocinė. Vyresnieji tokį bendravimo būdą vertina kiek iš aukšto. Tačiau ar tikrai Bažnyčios žinią galima nešti tik ilgais teologiniais traktatais? Taip teigti negalima, mat jos pačios istorijoje, patirtyje netrūksta spontaniškumo, vaizdų ir simbolių. Pakanka pagalvoti apie pirmųjų krikščionybės amžių spontaniškus išpažinimus apie Jėzų Viešpatį, apie išraiškingas gotikines skulptūras, bažnyčių freskas ir vitražus.

Bažnyčia negali neatsižvelgti į sekuliarizaciją, kuri jos mokymą pavertė vienu iš daugelio pasirinkimų, vienu iš pasiūlymų „religijų rinkoje“ tarp kitų. Per internetą ši „rinka“ yra ypač prieinama. Todėl Bažnyčia negali komunikuoti taip, tarsi kiti neegzistuotų. Ji turi įsiklausyti į internetinėje erdvėje sklindančius aidus.

Vyskupas di Falco Leandri minėjo vieną tyrimą, kuris parodė, kad Prancūzijoje protestantų interneto svetainės daug labiau lankomos, nei katalikų, nors pastarųjų yra dauguma. Kodėl taip yra? Tyrimo autoriaus nuomone todėl, kad evangelikai labiau išklauso savųjų svetainių lankytojus, kai katalikai mėgsta patys pakalbėt. Kita priežastis yra ta, kad katalikų svetainės yra tarsi parapijos ar vyskupijos biuletenių išplėtimas, „kalbėjimas saviems“, kai protestantams internetas yra būdas gyvai pasiekti asmenis. Galima sutikti arba nesutikti su šiomis išvadomis, tačiau tikrai galima išmokti geriau girdėti pasaulį.

Be abejo, reikia solidžių, sunkiasvorių bažnytinių interneto svetainių. Tačiau internautus, mažai pažįstančius Bažnyčią, tokios svetainės „prislegia“, čia jie mato tik „sistemą“. Ir priešingai, neretai jie virtualiuose socialiniuose tinkluose, asmeninėse tikinčiųjų interneto svetainėse, dvasininkų ar pasauliečių, prisiliečia prie gyvosios Bažnyčios. Masinė žiniasklaida įpratusi Bažnyčią susiaurinti iki popiežiaus ir kelių kardinolų. Tuo tarpu internetas, naujai sumaišęs kortas, leidžia paneigti šį stereotipą.

Visi pažįstame kunigų ir vyskupų, kuriems internetas yra paskutinis jų rūpestis ir kurie vykdo savo sielovadą taip, tarsi jis neegzistuotų. Ir vis tik internetas vis labiau tampa kasdienio gyvenimo dalimi. Gegužės mėnesį minėsimai Pasaulinei komunikacijos dienai popiežius paskyrė temą: „kunigas ir sielovada skaitmeniniame pasaulyje: naujos komunikacijos priemonės (Dievo) Žodžiui“. Taip popiežius pabrėžė, kad reikia evangelizacijos tiek su skaitmeninio pasaulio priemonėmis, tiek pačioje šio pasaulio erdvėje. Tai nereiškia, kad kiekvienas kunigas būtinai privalo vesti savo asmeninį internetinį tinklaraštį. Greičiau tai paraginimas parapijų ir vyskupijų ganytojams, kad šie savo ruožtu paragintų kompetentingus pasauliečius kalbėt ir liudyt interneto erdvėje.

Šis kalbėjimas neturi būti arogantiškas, medinis. Krikščioniška interneto svetainė turi skirti dėmesį pasauliui, o ne save atskirti nuo pasaulio. Tai ji gali daryti išlaikydama pusiausvyrą tarp tiesos ir meilės. Tiesa be meilės yra šalta. Meilė be tiesos yra akla. Internetas leidžia Bažnyčiai prabilti lanksčiai, įvairiais balsais, ne monolitiškai. Ir to reikia, nes pasaulis nėra monolitiškas.

Dažnai sakoma, kad internete nebėra autoriteto. Visi kalba apie viską ir patys susidaro tokią nuomonę, kuri patinka. Ganytojai, anot vyskupo di Falco Leandri, gali bijoti, kad internete ištirps tiesos ir autoriteto sąvokos, kad jame daug klaidų bei priešiškumo ir kad reikia nuo to apsaugoti silpniausius, pažeidžiamiausius. Taip, tačiau ne cenzūra ir uždraudimu, o kitais būdais. Užkirsti kelią necenzūruojant, perspėti neuždraudžiant, paaiškinti neprimetant: toks turėtų būti sielovadinis rūpestis, kalbant apie katalikiškas svetaines ir tinklaraščius. Cenzūra yra blogas atsakymas, net jei grindžiama pačiomis geriausiomis intencijomis. Niekad nereikia pamiršti, kad tiesos skelbimas nėra jos primetimas. Tiesa priimama laisvai, dėl jėgos, kuri yra joje pačioje. Jei asmuo laisvai, brandžiai ir sąmoningai priims Bažnyčios tikėjimą, jis priims ir Bažnyčios autoritetą.

Internetas leidžia ganytojams išeiti iš savo „getų ir zakristijų“ ir su visais tikinčiaisiais susiburti laisvoje ir spontaniškoje „aikštėje“, - sakė vyskupas di Falco Leandri. (rk)