Popiežiaus kalba sekmadienio vidudienį: Mūsų viltys remiasi ne prognozėmis ir pažadais, bet Dievu.

Sekmadienio vidudienį sveikindamas maldininkus, gausiai susirinkusius į Šv. Petro aikštę kalbėti Viešpaties Angelo maldos, popiežius Benediktas XVI, komentuodamas antrojo sekmadienio po Kalėdų liturgijos skaitinius, kalbėjo apie pasitikėjimą ir viltį. Lietuvoje antrasis Kalėdų laikotarpio sekmadienis paprastai iškrenta iš kalendoriaus, nes į antrąjį Kalėdinio laikotarpio sekmadienį atkeliama Viešpaties Apsireiškimo – Trijų Karalių šventė. Romoje Trys Karaliai bus švenčiami, kaip numatyta kalendoriuje, sausio 6-ąją.

Šį sekmadienį – antrąjį po Kalėdų ir pirmąjį naujais metais – dar kartą visus sveikinu ir linkiu gausių Viešpaties malonių,- kreipėsi Benediktas XVI į kelis tūkstančius aikštėje buvusių žmonių. Šiandien problemų netrūksta nei Bažnyčioje, nei pasaulyje. Pagaliau, jų netrūksta ir kasdieniame šeimų gyvenime. Tačiau, ačiū Dievui, mūsų viltys remiasi ne kažin kokiais pažadais, taip ir ne ekonomistų prognozėmis, net jei jos ir būtų labai rimtos. Mūsų viltis yra ne kažkoks neapibrėžtas religingumas ir juo labiau ne tikėjimu dangstomas fatalizmas, bet Dievas. Mes pasitikime Dievu, kuris apsireiškė Jėzuje Kristuje ir visiems laikams įrodė, jog nori būti su žmogumi, nori dalintis ta pačia istorija, nori mus visus vesti į meilės ir gyvenimo karalystę. Šita viltis mus gaivina ir kartais patikslina mūsų žmogiškus lūkesčius.

Apie šitokį Dievo apsireiškimą kalba visi trys nepaprastai turiningi antrojo sekmadienio po Kalėdų liturgijos skaitiniai – 24 Siracido knygos skyrius, himnas, kuriuo prasideda šv. Pauliaus Laiškas Efeziečiams ir Jono Evangelijos prologas. Šie tekstai tvirtina, jog Dievas yra ne tik visatos Kūrėjas – kas būdinga ir kitoms religijoms – bet taip pat Tėvas, kuris mus išsirinko prieš pasaulio sukūrimą ir paskyrė per Jėzų Kristų būti jam įsūniais (plg. Ef 1,4-5). Dievas padarė mūsų protui nesuvokiamą dalyką – tapo žmogumi, „tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“ (Jn 1,14). Apie pasiruošimą Dievo Žodžio įsikūnijimo slėpiniui kalba Senasis Testamentas, ypač ten, kur Dievo išimtis susitapatina su Mozės įstatymu. Išimtis byloja: „Visatos Kūrėjas davė man savo įsakymą, ir mano Kūrėjas parinko vietą mano padangtei, tardamas: 'Jokūbe turi statytis buveinę, Izraelyje turi turėti savo paveldą‘“ (Sir 24,8). Jėzuje Kristuje Dievo Įstatymas tapo gyvu liudijimu, įrašytu žmogaus širdyje, kurioje Šventosios Dvasios dėka, apsigyvena Dievas.

Brangūs bičiuliai, - kalbėjo popiežius, - štai tokia yra žmonijos vilties prasmė. Istorija turi prasmę, nes joje „gyvena“ Dievo Išmintis. Tačiau Dievo sumanymai pildosi ne patys savaime, nes jie remiasi meile, o meilę visada lydi laisvė ir meilei reikia laisvės. Dievo karalystė tikrai ateina. Ji jau yra istorijoje, nes Kristaus atėjimu buvo nugalėta blogio jėga. Kiekvienas žmogus dabar ją turi atsakingai ir dosniai, diena iš dienos priimti į savo gyvenimą. Dėl to 2010-ieji bus laimingi metai tiek, kiek kiekvienas iš mūsų sugebėsime būti Dievo malonės bendradarbiai. Tad kreipkimės į Mergelę Mariją ir iš jos mokykimės tokios dvasinės laikysenos. Jai sutikus, Dievo Sūnus tapo žmogumi. Kiekvieną kartą kai Dievas nori drauge su mumis žengti naują žingsnį link Pažadėtosios žemės, jis pirmiausia kreipiasi į mūsų širdis ir klausia sutikimo, jis visuomet ir dideliuose, ir mažuose dalykuose laukia, kad mes jam tartume „taip“. Tepadeda mums Marija visada nuolankiai ir drąsiai priimti Dievo valią; tepadeda ir gyvenimo džiaugsmais, ir sunkumais artinti teisingumo ir taikos Karalystės atėjimą,- kalbėjo popiežius sekmadienio vidudienį. (jm)