Penktasis Gavėnios sekmadienis

Jėzus nuėjo į Alyvų kalną. Auštant jis vėl pasirodė šventykloje. Visi žmonės rinkosi prie jo, o jis atsisėdęs juos mokė. Tuomet Rašto aiškintojai ir fariziejai atvedė moterį, sugautą svetimaujant. Pastatė ją viduryje ir kreipėsi į jį: „Mokytojau, ši moteris buvo nutverta svetimaujant. Mozė mums Įstatyme yra liepęs tokias užmušti akmenimis. O tu ką pasakysi?“ Jie tai sakė, spęsdami jam pinkles, kad turėtų kuo apkaltinti. Bet Jėzus pasilenkęs ėmė pirštu rašyti ant žemės. Jiems nesiliaujant kamantinėti, jis atsitiesė ir tarė: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį“. Ir vėl pasilenkęs rašė ant žemės. Tai išgirdę, jie vienas po kito ėmė trauktis šalin, pradedant nuo vyresniųjų. Pagaliau liko vienas Jėzus ir ten stovinti moteris. Atsitiesęs Jėzus paklausė: „Moterie, kur jie pasidėjo? Niekas tavęs nepasmerkė?“ Ji atsiliepė: „Niekas, Viešpatie“. Jėzus jai tarė: „Nė aš tavęs nepasmerksiu. Eik ir daugiau nebenusidėk“. (Jn 8, 1–11)

SUPRASTI KITĄ, mons. Adolfas Grušas:

Gavėnios metas skirtas tam, kad mes vis geriau atskleistume sau Dievo veidą. Girdėjome aiškinant, kad Dievas mūsų nebaudžia, kad nesame padarę nieko blogo, jei Viešpats atsiunčia mums gedulą ar ligą. Dažnai mes patys, mūsų silpnumas, klaidingi pasirinkimai yra skausmo priežastimi.

Taip pat mums buvo aiškiai duota suprasti, kad Dievas nepavydi mums laimės, nenori mūsų engti ir, norint patirti laimę, visiškai nėra reikalo bėgti nuo Jo. Dievas nėra šeimininkas, laikantis mus prisirišęs tūkstančiais maldų ir kitokių pamaldumo praktikų. Dievas yra laukiantis, mus gerbiantis, leidžiantis pasisemti gyvenimo patirties tėvas, kuris nenori, kad mes pražūtume. Dievas yra geras tėvas, kuris visuomet savo vaikui duoda prašomos duonos, leisdamas lietui lyti ant teisiųjų ir neteisiųjų.

Jei viso to dar nepakanka mūsų širdies atsivertimui, šį sekmadienį Bažnyčia siūlo pasiklausyti nusidėjusios moters istorijos…

Reikia pripažinti, kad Jėzui buvo paspęsti tikrai neeiliniai spąstai. Viena moteris buvo sugauta svetimaujant. Ji visiems laikams taip ir liko bevardė, nes kaltintojai nepasirūpino to vardo sužinoti. Jiems pakako, kad ji yra nusikaltusi, vadinasi, iš jos neverta tikėtis nieko gero, todėl, net ir kreipdamiesi į Jėzų, apsiribojo pavadindami ją „viena moterimi“. Žinoma, jiems nerūpėjo ir nuodėmės bendrininkas, kuriam tylomis buvo leista pasprukti.

Jie iš karto viską paaiškino Jėzui: Mozė yra įsakęs moteris, tokias, kaip „toji“ užmušti akmenimis, kad visiems (visų pirmiausia moterims!) būtų aišku, kad labiau verta laikytis ištikimybės. Po viso šito prašymas, kad savo žodį tartų Jėzus, tebuvo tik pasityčiojimas iš Jo ir mikliai suregzti spąstai.

Tuometinėje žydų situacijoje sinedriumas neturėjo teisės nieko bausti mirtimi, ši bausmė buvo rezervuota romėnų valdžiai. Moteris gi buvo pasmerkta remiantis sinedriumo sprendimu. Skundėjams buvo įdomu pasiklausyti, ar Mokytojas pripažins neteisėtą aukščiausios tarybos sprendimą, ar išdrįs paprieštarauti Mozės perduotam dieviškam įstatymui. Tiesą sakant, bet koks sprendimas būtų Jėzų pastatęs į keblią padėtį.

Jėzus nuleido galvą ir susimąstė… Jis padarė tai, ko nenorėjo padaryti moterį atvedę kaltintojai, ką visada turi daryti kiekvienas (visų pirma, religinis) teismas: pasilenkti, tai yra nusižeminus susimąstyti, pažvelgti į save, į nusikaltusį žmogų, ir tik tada daryti sprendimą.

Nazarietis imasi rašyti pirštu ant žemės. Jis rašo ant šventyklos laiptų, ant uolos. Panašiai, kaip tvirtina Senasis Testamentas, Dievas davė žydų tautai savo įsakymus: savo paties ranka įrašytus ant uolos, išdegintus ugnimi ir įteiktus Mozei. Per ilgus amžius tauta išdavė šią sandorą, paniekino Dievo valią, verčiau pasirinkdama grynai žmogišką tradiciją ir papročius: menkus, paviršutiniškus, pataikaujančius pačiam žmogui…

Taip, ši moteris išdavė vyrą, tačiau Izraelio tauta išdavė tikrąją Įstatymo dvasią. Jėzus, Dievo Sūnus, ragina grįžti prie esmės, atsiversti ir todėl ant uolos iš naujo rašo Įstatymo žodžius, kuriuos žmonės iškreipė ir pritaikė sau, vienus smerkdami, o kitus, tiek pat nusikaltusius, teisindami…

Tylą nutraukia Jėzaus žodžiai: „Jūs esate teisūs, ši moteris suklydo, ir pagal įstatymą nenusikalsite, jei ją nužudysite. Juk tvirtinate, kad reikia nepalenkiamai saugoti Įstatymo raidę. Jūs neklystate, visi esate geresni už ją ir niekam iš jūsų nepasitaikė padaryti tokios ar panašios nuodėmės. Esate šaunūs ir todėl vienas iš tų, kurie niekada nesuklydo, tegul pirmas sviedžia į ją akmenį“.

Šiuos žodžius vėl palydi tyla, o Jėzus toliau rašo ant žemės, ir dabar Įstatymas jau randa atgarsį kaltintojų širdyje. Ko gero, Mokytojas yra teisus. Jei visuomet remsimės tik rašytomis taisyklėmis, kas galės išsigelbėti?! Jei nuolat kaltinsime vieni kitus, ar liks bent vienas teisusis?!

Todėl visi po vieną tyliai pasitraukia, o akmenys lieka gulėti ant žemės…

Kaip tik tada Jėzus apsimeta nustebęs ir kreipiasi į moterį. Kur dingo visi kaltintojai? Jis vienintelis, būdamas be nuodėmės ir galėdamas sviesti akmenį, to nedaro. Jis tik prašo, kad moteris pažvelgtų į savo širdį, sau pačiai atskleistų sielos kilnumą ir bent kiek daugiau mylėtų save. Jėzus neteisina ir nesmerkia, Jis tik nori, kad žmogus pakeltų žvilgsnį aukštyn, kad pamėgintų įžvelgti toliau ir aiškiau, kad širdimi pamatytų kito silpnumą ir suvoktų savo paties trapumą.

Dievas neteisia. Mus teisia pats gyvenimas, visuomenė, darbdavys, mes patys. Visi mus teisia, išskyrus Dievą. Dievas mus myli, ir tiek. Kaip tik tada, kai mes ryžtamės garbingai pažvelgti į save ir kitus, suprantame, kad toji meilė mus išlaisvina…

To tikrai turėtų pakakti mūsų atsivertimui…