Po 18 metų arkivyskupas apsilankė Butane

Kovo viduryje Indijos miesto Guwahati arkivyskupas Thomas Menamparampil apsilankė Butane, praėjus 18 metų nuo savo pirmojo vizito šioje šalyje. Per tą laiką į Butaną negalėjo atvykti joks kitas katalikų hierarchas. Arkivyskupo ranka parašytą kelionės aprašą išspausdino katalikiška žinių agentūra „Asianews“.

Butanas yra budistinė šalis, kuri iki 2006 metų buvo absoliuti monarchija, šiandien perėjusi į konstitucinės monarchijos režimą. Budizmas čia yra valstybės religija. Kitų religijų skelbimas ir atsivertimai yra draudžiami. Šalies sienos yra uždarytos krikščionių dvasininkams ir misionieriams. Iš galbūt 800 000 šalies gyventojų didžioji dauguma yra budistai, šalia jų yra didelė induistų mažuma, kuriai priklauso virš 20 procentų butaniečių. Krikščionių yra keli tūkstančiai, keli šimtai iš jų katalikai.

Arkivyskupas Menamparampil pasakojo, jog į Butaną jam buvo leista įvažiuoti kartu kitais trimis asmenimis, kurie darbuojasi jaunų butaniečių formacijos programoje. Kartu su jais jis aplankė devynis miestus ir kaimus, kuriuose susitiko su krikščionių grupėmis. Šie susitikimai buvo neoficialūs ir neformalūs, pusiau slapti.

Vieninteliai katalikai, kuriuos arkivyskupas Menamparampil sutiko, gyvena Butano sostinėje Thimpu. Kai kurie iš bendruomenės narių atsiminė jo apsilankymą prieš 18 metų. Bendruomenė sudaryta iš žmonių, kurie kadaise gyveno Indijoje, čia atsivertė į katalikybę ir išlaikė su savo šeimomis tikėjimą iki pat šiandien. Šalyje nėra katalikų dvasininko, kuris galėtų nuolatos rūpintis jų sielovada. Vienintelis kunigas, kuris retkarčiais su valdžios leidimu atvyksta į Butaną yra Indijoje reziduojantis tėvas jėzuitas Kinley Tshering. Tokia privilegija jam suteikta dėl giminystės ryšių su Butano karališkąja šeima. Jam priklausančiame name Thimpu buvo įrengta koplytėlė su Švenčiausiuoju Sakramentu, kad kelios dešimtys Thimpu katalikų galėtų ateiti čia pasimelsti. Keletą kartų bendruomenę aplankė kunigai, Butane lankęsi kaip užsieniečiai turistai.

Visose kitose gyvenvietėse arkivyskupas Menamparampil susitiko su krikščionimis protestantais, artimais sekmininkams. Pasak jo, tai paprastai bendruomenės sudarytos iš 10 – 20 šeimų, kurios yra nepriklausomos, dažnai be kontaktų viena su kita. Tai nenuostabu. Jam pačiam nuo vieno kaimo iki kito varginančiais ir pavojingais kalnų keliais teko keliauti automobiliu daug valandų, poros tūkstančių metrų aukštyje. Etniniu požiūriu, krikščionimis dažniausiai tampa induistai nepaliečiai, ilgai ar trumpai gyvenantys Butane.

Prieš tai kaimuose apsilankę savanoriai buvo parengę susitikimus. Pasak arkivyskupo, bendruomenės juos sutiko labai entuziastingai ir nenoriai atsisveikindavo. Tai, kad jis katalikų dvasininkas, nebuvo kliūtis bendravimui. Bendruomenės norėjo geriau pažinti ir išmokti krikščioniškų pagrindų. Jų pastoriai, nors gal ir neturėdami geros formacijos, myli Bibliją ir laukia krikščionių, kurie gali jiems suteikti naujų gairių, ištroškę naujų liudijimų.

Bet ir pačios sekmininkų bendruomenės gana skirtingos, pasakoja arkivyskupas Menamparampil. Vienos gana organizuotos, nors ir neturi protestantiškų bažnyčių pripažinimo. Kiti yra krikščionys pagal principą „pasidaryk pats“. Treti, rodos, dar ieško savo kelio. Tačiau niekur netrūko šilumos, intymumo, pasitikėjimo ir entuziazmo. Tai liudija gyvą Šventosios Dvasios veikimą tarp tų žmonių. Bendruomenių gyvenimas paprastas, kaip apaštalų laikais: susirenka, gieda, skaito Bibliją, komentuoja, užbaigia bendra malda.

Guwahati arkivyskupas taip pat išgirdo liudijimų, jog valdžia ir visuomenė yra tolerantiška krikščionims, tačiau tik tol, kol šie lieka savo namuose. Nors naujoje konstitucijoje įrašytas religijos laisvės principas, negalima statyti krikščioniškų maldos namų. Valdžia turi netiesioginių būdų spausti krikščionis, juos izoliuoti. Pavyzdžiui, siekiant darbo vietos viešajame sektoriuje arba aukštojoje mokykloje reikia deklaruoti savo tikybą. Krikščionims tai padarius, galimybės jiems laimėti konkursą praktiškai nėra. Būna ir tiesioginių susikirtimų. Kaip arkivyskupui pasakojo vieno iš kaimų krikščionys, vietos valdžia, nepatenkinta jų susitikimais, atjungė jiems elektrą ir pagrasino sugriaut patalpas, kuriose jie rinkosi. Ir vis dėlto, rašo arkivyskupas Menamparampil, Butano krikščionys nėra liūdni ar nusivylę, tačiau ramiai ir romiai laukia to laiko, kai šalyje atsiras daugiau religinės laisvės.

Baigdamas savo įspūdžius, indų dvasininkas rašo, jog Azijoje žmonėms dažniausiai nėra skirtumo tarp religijos ir kultūros. O kultūra ir kultūrinis identitetas azijiečiams labai svarbūs. Tad krikščionybę galima perduoti tik nepažeidžiant kultūrinės tapatybės, o tai krikščionims, deja, ne visada pavyksta. Iš kitos pusės, butaniečiai, kad ir gyvenantys nuošaliuose kaimuose, yra gilių įžvalgų žmonės, kurie atsirenka ir priima tai, kas praturtina jų kultūrą ir tapatybę. Todėl tie, kurie norės Butane liudyt krikščionybę, patys turi būti giliai apmąstę savo tapatybę ir savo misiją žemėje. (rk)