Jonas Avilietis, būsimasis Bažnyčios mokytojas

Pasaulinėse jaunimo dienose Madride rugpjūčio 20 dieną, susitikime su jaunais seminaristais, Benediktas XVI oficialiai pranešė, kad netrukus šventasis Jonas Avilietis bus paskelbtas Bažnyčios mokytoju.

Šis titulas suteikiamas tiems Bažnyčioms autoriams, kurie savo gyvenimo šventumą sujungė su išskirtiniu, iškiliu krikščionišku mokymu, pranokstančiu savojo laikmečio ribas. Kalbant apie mokymą, neturima galvoje tai, ką galėtume pavadinti akademine erudicija, nors tarp Bažnyčios mokytojų būta ja pasižymėjusių, pakanka paminėti Tomą Akvinietį ar Robertą Belarminą. Tai mokymas, kuris gimsta iš gilaus vidinio krikščioniško gyvenimo, maldos, įsigilinimo į Apreiškimo slėpinius, neretai iš mistinių patirčių ir apmąstymų. Štai, Bažnyčios mokytojos titulą 1997 metais gavusi šv. Teresė iš Lisieux, kuri mirė XIX amžiaus pabaigoje sulaukusi vos 24 metų, buvo uždarame vienuolyne gyvenusi karmelitė. Tačiau jos užrašytos įžvalgos, gimusios iš dvasinio gyvenimo, buvo pripažintos „iškilia doktrina“ ir visos Bažnyčios paveldu.

Šv. Jonas Avilietis gimė 1499 metų (galbūt 1500) sausio 6 Ispanijoje, Kastilijos regione. Jo tėvas, Alfonsas Avilietis, buvo kilęs iš į krikščionybę perėjusių žydų.

Po studijų įvairiuose Ispanijos universitetuose Jonas įgijo teisės ir teologijos daktaro laipsnį. 1525 buvo įšventintas į kunigus. Paskyręs visą turėtą turtą vargšams, atsidavė keliavimui, pamokslavimui ir dvasiniam vadovavimui, sutelkdamas skaitlingą dvasininkų ir pasauliečių būrį.

Dėl pavydo, apkalbų, neteisingų interpretacijų 1531 metais Jonas Avilietis buvo įskustas inkvizicijai, kuri 1532 metų vasarą arba rudenį nurodė jį suimti. Kalėjime šventasis prabuvo beveik metus, kol 1533 metų birželio 16 visi kaltinimai buvo išsklaidyti ir atmesti. Vis tik suėmimo laikas nepraėjo veltui. Būtent šiuo metu Jonas Avilietis parašė savo svarbiausią darbą, dvasinės literatūros šedevru laikomą veikalą „Audi filia“.

Šventojo rašytiniam palikimui priklauso ir daugybė laiškų įvairiausiems žmonėms, kurie prašė jo dvasinio patarimo ar pagalbos. Tarp jų ir garsi ispanų mistikė Teresė Avilietė, kuriai taip pat pripažintas Bažnyčios Mokytojos titulas. Kitas žinomas Jono Aviliečio bičiulis ir mokinys – šv. Dievo Jonas, portugalų nuotykių ieškotojas, atsivertęs būtent dėka Jono Aviliečio pamokslavimo ir vėliau įsteigęs iki pat mūsų dienų plačiai tarp ligonių besidarbuojantį Bonifratrų ordiną. Dar vienas Jono Aviliečio laiškų adresatas – šv. Ignacas Lojola, jėzuitų steigėjas.

Nuostabaus pamokslautojo vardo nusipelnęs, šventumo auros apsuptas Jonas Avilietis mirė 1569 metų gegužės 10 dieną Montilos mieste, pietų Ispanijoje. 1894 metais jis Leono XIII buvo paskelbtas palaimintuoju, 1970 metais, jau Pauliaus VI pontifikato metu – šventuoju.

Popiežius Paulius VI kanonizavimo šv. Mišių homilijoje naują šventąjį pirmiausia pristatė kaip pavyzdį visiems kunigams. Jis priminė, kad jau gerokai anksčiau Jonas Avilietis buvo paskelbtas visų Ispanijos kunigų globėju. O dabar jis iškeliamas į altorių garbę, kad visa visuotinė Bažnyčia juo domėtųsi, ji tirtų ir sektų jo, pamokslininko ir dvasinio gyvenimo mokytojo, išmintingo bažnytinio gyvenimo ir papročių atnaujintojo pavyzdžiu.

Nepaisant didelio laiko tarpo nuo jo gyvenimo, Jonas Avilietis, pasak Pauliaus VI, ypač sektiną pavyzdį teikia šiuolaikiniams kunigams mūsų dienomis, kuriomis pati kunigystės samprata išgyvena „identiteto krizę“: mūsų sekuliarioje, desakralizuotoje visuomenėje nebesuvokiama kunigystės prigimtis ir misija, ją pagrindžiantys motyvai.

Tačiau būtent tada kiekvienas savo pašaukimu abejojantis kunigas gali prisiartinti prie šventojo ir gauti raminančių atsakymų. Kiekvienas tyrinėtojas, kuris bando kunigystę aprašyti pasaulietinės sociologijos rėmuose, žvelgdamas į Joną Avilietį turėtų pakeisti savo supaprastinančias ir neigiamas nuostatas apie kunigo funkciją šiuolaikiniame pasaulyje.

Jonas buvo neturtingas ir kuklus žmogus, - homilijoje kalbėjo Paulius VI, - jis tiesiogiai nepriklausė kokiai bažnytinei struktūrai, į kurią galėtų atsiremti, nebuvo nei klebonas, nei vienuolis, tik paprastas, silpnos sveikatos kunigas, kuriam teko iškęsti patį karčiausią išbandymą, kuris tik gali tekti ištikimam ir karštam apaštalui – teismo procesą su įkalinimu dėl įtarimų erezija. Jam taip pat nebuvo duotas leidimas išvykti misionieriauti į kitas žemes, nors ir labai troško apkabinti šį idealą.

Tačiau Jonas nesuabejoja, pilnai pasitiki savo kunigiška tapatybe, savo išrinkimu būti kunigu. Būtent to Jonas Avilietis gali pamokyti šiuolaikinius kunigus – neabejoti savo buvimu Kristaus kunigais, Bažnyčios tarnais, tikinčiųjų vedliais. Iš šio tvirto ir sąmoningo supratimo apie savo pašaukimą kyla jo uolumas, apaštalinis vaisingumas, bažnytinio gyvenimo reformatoriaus ir sielų vadovo išmintis.

Pasak Pauliaus VI, Jonas Avilietis yra atsakas tiems kunigams ir tiems seminaristams, kurie nebesupranta savo kunigiškos pareigos, apaštalo Pauliaus žodžiais sakant, būti „išskirtais skelbti gerąją Dievo naujieną“ (Rom 1,1), būtino viso Bažnyčios kūno gerovei.

Būtent šiuo „išskyrimu“ šiandien yra abejojama - kartais dėl kilnių ir tam tikrais aspektais priimtinų motyvų. Tačiau kai dėl jų siekiama visai panaikinti tą „išskyrimą“, sulieti kunigo statusą su pasauliečio, tvirtinti, kad kunigas, kaip ir kiekvienas žmogus, turi gyventi vienodą pasaulietinį gyvenimą, tada kunigas tampa druska be sūrumo, jis išvedamas iš savo pašaukimo kelio, iš jo atimama laisvo ir tyro Kristaus sekėjo sprendimo, žodžio ir pavyzdžio galia.

Tuo tarpu Jonas Avilietis buvo kunigas, kuriam visiškai atsidavus Kristui, jėgos buvo šimtą kartą padaugintos. Jo skelbimo žodis, taip pat ir rašytinis, tapo galingu ir atnaujinančiu. Greta viešo ir išorinio žodžio, Jonas Avilietis buvo asmeniško ir vidinio žodžio mokytojas, kurio reikia nuodėmklausio ir dvasinio vadovo tarnystėje.

Ir po to veikimas – įvairus ir nenuilstantis: korespondencija, vadovavimas dvasinėms grupėms, kunigams, didžių sielų atvertimas ir draugystė su savo laiko dvasios galiūnais – šventaisiais Terese Aviliete, Ignacu Lojola. „Tikrai didi asmenybė“, - Jono Aviliečio kanonizavimo Mišių homilijoje sakė Paulius VI. (rk)