Katalikų Bažnyčios katekizmas (24). Tikiu į Jėzų Kristų

Krikščionys tiki į Jėzų Kristų. Bet kas gi yra tikėjimas į Jėzų? Ko gero galima sakyti, kad visas Bažnyčios gyvenimas - tai įvairūs būdai atsakyti į šį klausimą. Kai Jėzus paklausė mokinius: „Kuo jūs mane laikote?“, apaštalas Petras atsakė: „Tu esi Mesijas, Gyvojo Dievo Sūnus“. Vėlesniais amžiais tikintieji išplėtojo tiek šį Jėzaus klausimą, tiek ir Petro atsakymą.

Žydai, - skaitome Evangelijoje pagal Joną,- norėjo nužudyti Jėzų, nes jis „ne tik nepaisydavo šabo, bet ir vadino Dievą savuoju Tėvu, šitaip lygindamas save su Dievu“ (Jn 5,18). Kai Jėzus pasakė: „pirmiau, negu gimė Abraomas, Aš Esu“ (Jn 8,58), jiems buvo aišku, kad Mokytojas iš Nazareto mano esąs lygus Dievui. O kai Jėzus sakydavo, jog jis atleidžiąs nuodėmes, Rašto aiškintojai pagalvodavo: „Kaip jis drįsta taip kalbėti? Juk jis piktžodžiauja! Kas gi gali atleisti nuodėmes, jei ne vienas Dievas?!“ (Mk 2,7).

Naujojo Testamento liudijimas mus verčia apsispręsti: išpažinti Jėzų kaip Dievą Gelbėtoją arba jį atmesti. Klausydamiesi Jėzaus žodžių negalime atmesti jo dieviškumą, bet tuo pat metu sakyti, jog jis buvo didis žmogus, sakantis tiesą.

Katekizmas mini keturis vardus, kuriais Naujasis Testamentas vadina Mokytoją iš Nazareto: Jėzus, Kristus, Dievo Sūnus, Viešpats. Jėzaus vardas reiškia: „Dievas išgelbi“. Kristaus vardas reiškia: „pateptasis“, Senajame Testamente pažadėtas Mesijas. Dievo Sūnaus vardas reiškia Jėzaus Kristaus santykį su Dievu Tėvu. Viešpaties vardas reiškia dieviškąją valdžią. (plg. 452-455).

Krikščionis išpažįstą Jėzų Kristų kaip tikrą Dievą ir tikrą žmogų, tiki, kad be Jėzaus joks žmogus negali būti išgelbėtas. Tik šis vardas atveria kelią į amžiną gyvenimą, taip pat ir tiems, kurie nėra krikščionys.

Dariusz Kowalczyk SJ / Vatikano radijas