Rovige paskelbta palaimintąja mistikė Marija Bolognesi, neturtėlė ir neturtėlių tarnaitė

Šeštadienį Rovige (Italija) paskelbta palaimintąja Marija Bolognesi (1924 spalio 21 – 1980 sausio 30), pasaulietė mistikė. Ji buvo artimo meilės apaštalė daugeliui vargšų, herojiškai paliudijusi krikščioniškas dorybes. Naujos palaimintosios iškėlimo į altorių garbę iškilmei vadovavo Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas kardinolas Angelo Amato.

Marijos Bolognesi motina buvo valstietė, gyvenusi ties visiško skurdo riba. Būsima palaimintoji gavo patėvio pavardę, nes buvo vienišos motinos dukra, tad jos vaikystė mažame Bosaro kaimelyje buvo pažymėta nesantuokinio vaiko žyme, lydima patyčių ir apkalbų.

Ūkio darbai kaime atstojo jaunajai Marijai mokyklos suolą. 26 metus ji sunkiai, be atgaivos dirbo samdine, o kartais ir mūrininke. Niekuomet nepajutusi motiniškos meilės šilumos, Marija buvo atiduota kitų šeimų globai. Tačiau išbandymai nepalaužė jos užsispyrimo ir geros širdies. Beatifikacijos iškilmės metu kardinolas Amato pasakojo, kad mistinės malonės neleido užgesti jos pasišventimui artimo meilei, kuria ji ypatingai dalijosi su vaikais – jiems jis buvo „visų galų meistre“, batsiuve, siuvėja, dailide. Ji dažnai lankydavo ligonius ir ligoninėje budėdavo prie jų naktimis, rinkdavo aukas nepriteklių išgyvenančioms šeimoms.

Jos mistinės malonės, apie kurias kalbėjo kardinolas Amato, žymi kitą naujos palaimintosios gyvenimo pusę. Prieš apsireikšdamas dvidešimtmetei merginai, Dievas leido, kad Marija Bolognesi išgyventų alinančią kovą prieš demono apsėdimą. Ilgus metus ją kamavo fiziniai negalavimai, net ir labai sunkūs, o ji pati jusdavo pasipriešinimą kaskart, kai prisiartindavo prie sakralaus pastato. Tačiau ir tuomet jos tikėjimas liko nepalaužiamai tvirtas, ir tai buvo stebuklingas ženklas, pažymėjęs apsėdimo pabaigą. Nepaisant išsekinto kūno, Marijos Bolognesi artimo meilė buvo negęstanti liepsna. Pasak kardinolo A. Amato, ji rūpinosi našlaičiais, kuriems rasdavo pastogę geraširdiškose šeimose ar pensionatuose. Ji stengėsi ne tik palengvinti sunkią fizinę skurstančiųjų būtį, tačiau teikė dvasinę paguodą ir patarimus tiems, kas abejojo, jautėsi apleisti, liūdėjo. Padėdavo visiems nepaliaujama malda ir solidarizavosi savo kentėjimu. Tokią žinią ji palieka mums šiandien”. Jos paskutinė idėja, kurios nespėjo įgyvendinti, buvo įkurti sanatoriją sveikstantiems ligoniams. (Vatikano radijas)