Viešpaties Prisikėlimas - Velykos

Pirmąją savaitės dieną, labai anksti, dar neišaušus, Marija Magdalietė atėjo pas kapą ir pamatė, kad akmuo nuverstas nuo rūsio angos. Ji nubėgo pas Simoną Petrą ir kitą mokinį, kurį Jėzus mylėjo, ir pranešė jiems: „Paėmė Viešpatį iš kapo, ir mes nežinome, kur jį padėjo“. Petras ir tas kitas mokinys nuskubėjo prie kapo. Bėgo abu kartu, bet tasai kitas mokinys pralenkė Petrą ir pirmas pasiekė kapo rūsį. Pasilenkęs jis mato paliktas drobules, tačiau į vidų nėjo. Netrukus iš paskos atbėgo ir Simonas Petras. Jis įėjo į rūsį ir mato paliktas drobules ir skarą, buvusią ant Jėzaus galvos, ne su drobulėmis paliktą, bet suvyniotą ir atskirai padėtą. Tuomet įėjo ir kitas mokinys, kuris pirmas buvo atbėgęs prie kapo. Jis pamatė ir įtikėjo. Mat jie dar nebuvo supratę Rašto, kad jis turėsiąs prisikelti iš numirusių. (Jn 20,1-9)

PERKEIČIANTI VILTIS

Kristus, Dievo Sūnus, atėjo į žmonijos istoriją, visiems mums suteikdamas naują viltį. Žinia apie Prisikėlimą yra vienintelė, kurios laukia kiekvienas žmogus mūsų planetoje, netgi ir tie, kurie garsiai deklaruoja, kad po mirties nėra nieko – vien tik tuštuma. Prisikėlimas – tai po nusivylimo pelenais slypinti ugnis, kartais tamsaus ir svyruojančio tikėjimo pagrindas, mūsų atsivėrimas būsimam perkeitimui.

Apsižvalgę aplinkui pastebėsime, kad mus supa „anoniminiai krikščionys“, save vadinantys „nepraktikuojančiais tikinčiaisiais“. Jie mėgsta teigti tikį Dievu, bet ne Bažnyčia. Visiems jiems norėtųsi pasakyti, kad ir toks tikėjimas, kuris slypi po pelenais, žėruojanti žarija, kaip jį pavadino Jėzus, turi nepaprastą atgimdančią galią. Tokią pačią galią turi ir viltis, nes ji kyla iš Kristaus prisikėlimo. Tiesa, mes, žemės klystkeliais keliaujanti tauta, nematėme Jo prisikeliančio, tačiau prisikėlimo momento nematė ir tie, kuriuos pats Dievas pasirinko savo liudininkais: jie matė tik tuščią kapą. Nors tai gali skambėti ir keistai, tačiau iš tiesų tas tuščias kapas yra mūsų vilties šaltinis.

Evangelistai mums pasakoja, kas įvyko Velykų rytą. Jie kalba apie Mariją Magdalietę, kuri, atėjusi prie kapo, nerado Jėzaus kūno, Petrą ir Joną, skubančius prie kapo, ir angelų atneštą žinią, kad Jėzus pirma apaštalų ateis į Galilėją…

Viltis - tai iš mūsų silpnumo užgimstanti dorybė. Joje slypi pastangos atkurti sudaužytą svajonę, kaip tai darė Petras, Jonas, Marija Magdalietė, apaštalai ir kiti mokiniai. Jie puoselėjo lūkesčius susitikti su Jėzumi, kuris „pirma jų eina į Galilėją“. Iš tiesų Viešpats visuomet eina pirma mūsų, todėl apaštalas visiškai teisėtai užduoda retorinį klausimą: „Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės?“

Tas pats apaštalas Paulius sako: „Jei esate su Kristumi prikelti, siekite to, kas aukštybėse, kur Kristus sėdi Dievo dešinėje“.

Visuomet norisi tas „aukštybes“ įsivaizduoti ne vien kaip simbolišką vietą, kurią, prisipažinkime, labai dažnai nuvertina mūsų vaizduotė, bet kaip realią, antropologiškai apčiuopiamą vietą, kur nebebus nukryžiuotųjų ir kryžiuojančiųjų, aukų ir budelių, neteisybių ir karų… Šia prasme Jėzaus mirtis tampa tokio atnaujinto ir perkeisto pasaulio vilties gaivintoja. Pats Jėzaus gyvenimas įprasmina Jo mirtį, todėl ir mūsų mirtis yra mūsų žemiškosios egzistencijos tąsa. Mirusio žmogaus artimieji, palydintys jį į amžinybę malda ir viltimi, yra patys geriausi tokio perkeitimo liudytojai.

Dabar, mūsų perėjimo iš mirties į gyvenimą metu, mūsų širdis vis dar tebeskendi tamsybėse, užversta laukiančios baimės akmeniu, kuris turi būti atristas ar sudaužytas, tačiau mūsų ateities horizontą nušviečia „aukštybės“, kur „Kristus sėdi Dievo dešinėje“. Ši viltis yra esminė, jei tik nenorime savo tikėjimo paversti privačiu davatkišku pamaldumu, atsiskyrę nuo Jėzaus, kuris pirmas perėjo kančią, kad įveiktų mirtį. Velykų rytas mus įpareigoja kalbėti ne apie kančias ir blogį, bet gyventi tuo tyliu džiaugsmu, kurį išgyveno Jėzaus mokiniai, sužinoję, kad jų Mokytojas yra gyvas.

(Mons. Adolfas Grušas)