Sekmadienį Filadelfijoje popiežius Pranciškus buvo
susitikęs su kaliniais, kalinčiais Kurano-Fromholfo kalėjime. Padėkojęs už priėmimą,
popiežius paminėjo, kad šis gyvenimo etapas kalėjime sunkus, pilnas įtampos ne tik
kaliniams, bet ir jų šeimoms, visuomenei. Nes jei visuomenė, šeima kartu neišgyvena
su savo vaikais jų skausmų, jei priima juos kaip „natūralius“, ta visuomenė pasmerkta
likti savo pačios kaline.
Visi turime prisidėti prie socialinės kalinių integracijos;
yra skausminga kurti įkalinimo sistemas, kur nebandoma gydyti žaizdų bei suteikti
naujų galimybių, - sakė popiežius Pranciškus, kuris norėjo kaip ganytojas ir ypač
kaip brolis pasidalinti su šimtu kalinių jų skausminga situacija ir parodyti Dievui
tai, kas mus skaudina. Atsisėdęs į krėslą, padirbintą pačių kalinių, popiežius priminė,
kad Jėzus plauna ir gydo mūsų pėdų žaizdas, kurias sukelia vienatvės slegiamas kelias.
Jėzus eina pasitikti mūsų, kad padėtų atgauti viltį. Jis nori, kad grįžtume į gyvenimą,
jausdamas, kad šis įkalinimo laikas niekada netapo pašalinimo sinonimu. Jo kalbą lydėjo
kalinių plojimai, o artimieji sekė kalbą sudėję rankas maldai.
Gyvendami išsipurviname pėdas dulkėtuose gyvenimo
ir istorijos keliuose. Visi jaučiame poreikį, kad būtume nuo kažko apvalyti ir nuplauti,
aš pats pirmas, o Viešpats, ieško mūsų visų, kad mums padėtų, - tęsė popiežius Pranciškus.
Tai turi pažadinti mūsų solidarumą ir siekį padėti įgyvendinti kalinių socialinę integraciją,
kuri kelia moralinį visuomenės lygį, yra jai naudinga.
Popiežius apibendrino, kad Jėzus mus kviečia nepasipiktinti
kelio dulkėmis, nori pagydyti. Jis mus kviečia darbuotis kuriant naujas galimybes
kaliniams, jų šeimų nariams, visai visuomenei.
Prieš išvykdamas iš kalėjimo popiežius Pranciškus
asmeniškai atsisveikino su kaliniais, sėdėjusiais pirmose eilėse. (Vatikano radijas)
All the contents on this site are copyrighted ©. |