Popiežius kunigams ir seminaristams: išeiti iš savęs, tarnauti

Šeštadienį priešpiet popiežius Pranciškus aplankė Krokuvos pietinėje dalyje esančią Dievo Gailestingumo šventovę, įžengė į ją pro Šventąsias duris; išklausė kelių jaunuolių išpažinčių; netoliese neseniai baigtoje statyti šv. Jonui Pauliui II dedikuotoje bažnyčioje aukojo Mišias, kuriose dalyvavo kunigai ir seminaristai, vienuolės ir vienuoliai.

Dabartinei Gailestingumo šventovei pradžią davęs Gailestingumo Motinos seserų vienuolynas buvo įkurtas devynioliktojo amžiaus pabaigoje. Šiame vienuolyne 1938 m. savo žemiškąjį gyvenimą užbaigė sesuo Faustina Kowalska. Ši vieta po Antrojo pasaulinio karo tapo iš sesers Faustinos regėjimų Vilniuje gimusio Dievo Gailestingumo kulto pagrindiniu židiniu. Vienuolyno koplyčios kairiame altoriuje, virš šv. Faustinos relikvijų, kabo lenkų dailininko Adolfo Hylos nutapytas Gailestingojo Jėzaus paveikslas, panašus į prieš karą vilniečio dalininko Eugenijaus Kazimirowskio pagal pačios sesers Faustinos nurodymus nutapytą Gailestingojo Jėzaus paveikslą. Po sesers Faustinos beatifikacijos 1993 m., tuometinis Krokuvos arkivyskupas kard. Franciszekas Macharskis nusprendė čia įrengti Dievo Gailestingumo šventovę. Dabartinės didžiulės šventovės statybos darbai pradėti 1997 m. Šventovę 2002 m. konsekravo popiežius Jonas Paulius II.

Popiežius Pranciškus, šeštadienio rytą atvykęs į Dievo Gailestingumo šventovę, pirmiausia aplankė jos senąją dalį – Gailestingumo Motinos seserų vienuolyno koplyčią su šv. Faustinos relikvijomis ir Gailestingojo Jėzaus paveikslu; pasimeldė, valandėlę pabendravo su seserimis.

Po to Šventasis Tėvas pro Gailestingumo duris įžengė į naująją šventovę ir jos viduje atsisėdęs į klausyklą išklausė kelių Pasaulio jaunimo dienų dalyvių išpažinčių.

Už maždaug kilometro nuo Dievo Gailestingumo šventovės visai neseniai, šių metų pavasarį, buvo baigta statyti kita didelė bažnyčia dedikuota šv. Jonui Pauliui. Pieva ir parkas, skiriantis šias dvi šventoves, Pasaulio jaunimo dienų proga paverstas „Susitaikinimo erdve“. Įrengta daugiau kaip šimtas klausyklų, kuriose jaunimas gali atlikti išpažintį.

* * *

Atvykęs į šv. Jonui Pauliui II dedikuotą šventovę, popiežius Pranciškus aukojo Mišias kunigams, seminaristams, vienuolėms ir vienuoliams.

Homilijoje popiežius komentavo Mišių metų skaitytą Evangelijos pagal Joną pasakojimą apie prisikėlusio Jėzaus pasirodymą mokiniams ir apie apaštalą Tomą, nenorintį patikėti Viešpaties prisikėlimu.

Velykų dienos vakarą ir kitą kartą, po aštuonių dienų, prisikėlęs Jėzus pasirodė savo mokiniams. Apie vietą, apie namus, kuriuose vyksta aprašomi įvykiai, pasakyta tik tiek, kad jų durys buvo užrakintos. Jėzus įeina pro užrakintas duris. Jėzus siunčia mokinius. Nuo pat pradžių Jėzus nori, kad Bažnyčia išeitų iš savęs, kad eitų į pasaulį. Pasak popiežius, neįmanoma nepastebėti kontrasto – išsigandę mokiniai užsidaro duris, bet Jėzus nori, kad jie nebijotų, kad atidarytų duris ir eitų į pasaulį.

Kunigams ir būsimiems kunigams, vienuolėms ir vienuoliams popiežius Pranciškus priminė garsųjį šv. Jono Pauliaus II raginimą: „Atidarykite duris!“. O vis dėlto, kunigai ir Dievui pašvęstieji dažnai mėgsta būti truputį užsidarę savyje, savo artimiausioje aplinkoje, vieni iš baimės, kiti dėl patogumo. Tačiau Jėzaus žodžiai nepalieka jokių abejonių – turime išeiti iš savęs. Jis mus siunčia į kelionę be atgalinio bilieto.

Jėzaus artimiausių draugų, kuriais būti ir mes esame pašaukti, gyvenimas turi būti tarnavimas, konkretus meilės liudijimas, - sakė popiežius. Jame neturi būti uždarų vietų, tik mums vieniems priklausančios privačios nuosavybės, mūsų patogumo. Kas pasirinko Kristaus sekimą, tas nesirenka kur eis ir ką darys, bet eina ten, kur yra siunčiamas. Jis vengia tokių situacijų, kuriose jaustųsi patenkintas savimi, būtų dėmesio centre; jis nestato savęs ant pjedestalo, nesivaiko patogumų, kurie susilpnintų evangelizavimą, negaišina laiko planuodamas saugią ateitį ir siekdamas gero atlygimo, nesileidžia uždaromas tarp ankštų egoizmo sienų, be vilties ir be džiaugsmo. Jis džiaugiasi Viešpačiu. Nesitenkina vidutiniškumu, bet dega troškimu liudyti ir pasiekti kitus. Jis nebijo rizikos, nesitenkina vien išbandytais keliais, bet eina pirmyn, klausydamas Šventosios Dvasios balso.

Kunigams, seminaristams ir pašvęstiesiems sakytoje homilijoje popiežius sutelkė dėmesį taip pat į šios dienos Evangelijoje paminėtą mokinį Tomą. Mes esame panašūs į šį  abejojantį,  norintį suprasti, užsispyrusį mokinį. Jis, net ir pats to nesuvokdamas, mums padovanojo nepaprastai brangią dovaną. Jis mums priartina šlovingąsias Jėzus žaizdas. Mums, mokiniams, - sakė popiežius, - labai svarbu, kad mūsų žmogystė liestųsi prie Viešpaties kūno, tai yra, kad su pasitikėjimu ir visiškai nuoširdžiai glaustumės prie jo tokie, kokie esame. Jėzus trokšta, kad būtume jam visiškai pasiaukoję, kad gyventume jo mums suteikiamu atleidimu ir kad juo dalintumės su broliais.

Galiausiai popiežius Pranciškus atkreipė dėmesį į paskutines Mišių pradžioje skaitytos Evangelijos eilutes: „Jėzus padarė dar daugel kitų ženklų, kurie nesurašyti šitoje knygoje“. Knyga – tai Evangelija, skelbianti Dievo gailestingumo žinią. Joje jau viskas yra pasakyta, nieko kito nereikia pridurti. Mes ją turime nuolatos skaityti ir turime savo gyvenimu, darydami gailestingumo darbus, užrašyti jos pabaigoje paliktus tuščius lapus. Paklauskime savęs: rašome ar paliekame baltus tuos lapus? Švenčiausioji Mergelė Marija tepadeda aukotis mums patikėtiems žmonėms, rūpintis vieni kitais kaip tikrieji broliai ir seserys mūsų šventosios Motinos Bažnyčios bendrystėje. (Vatikano radijas)